BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

bijau Karbauskio utopijos Lietuvai

Kaip visada laukiau grybų sezono, nes labai mėgstu mišką, o grybavimas padaro pasivaikščiojimą prasmingu :), galvojau apie amžinybę, nes vis daugiau žmonių aplink mane “išeina”.

Laukiau, galvojau, svajojau ir tada atėjo Karbauskis.

R. Karbauskis atėjo su sava svajone-utopija Lietuvai, kuri labai primena sekta, amišus, kažką nerealaus ir bauginančio. Gal nebaugintu, jeigu tame nebūtumei suplanuotas gyventi tu, nes pats R. Karbauskis savo Naisių Rojuje negyvena. Eiliniai rinkimai ir staiga tampi svetimo eksperimento dalimi.

Daugelis pabandė emigranto dalią, t.y. sąmoningai rinkosi šoką sau, pabandžiau pavažinėti ir aš, bet daugiau pagal formulę dirbk ir keliauk. Norėjau pamatyti tą aną pasaulį ir jis mane nebaugino. Kodėl aš bijau Karbauskio Lietuvos?

Bijau Rusijos, karo ir Karbauskio.

Rodyk draugams

dar apie draugus

Ką gi šiandien, kai “Šermenų rimtį drasko …” įvairūs dalykai, apie visą tai galvoja mano draugas Petras? Atsiverčiau draugų skyrelį ir nepsirikau, straisnis yra! Net palengvėjo, nepabijojo parašyti -  Aukščiau savęs ir valstybės.

Bažnyčia tampa ritualo dalim, o tauta reikalauja, kad dar jai ir tarnautų. Neseniai girdėjau tokį tekstą - Tekėsiu tada, kai gims vaikelis, o paskui eisime į bažnyčią…

Kam gi tau reikalinga ta bažnyčia, jeigu tu gveni ne dievobaimingą gyvenimą, kad turėtumei gražias nuotraukas altoriaus fone? Negalėčiau pasakyti, kad mano gyvenimas yra šventas, bet Dievo baimė ir pagarba bažnyčios institucijai išliko. Taip, bažnyčia irgi turi problemų, jai reikia valytis, kaip ir mūms visiems, bet ji negali tapti ritualinių apeigų sudėtine dalimi. Per Lenkijos prezidento laidotuves buvo įdomu stebėti vos ne prie altoriaus susodintus Medvedevą, Grybauskaitę ir Janukovičių. Buvo keista.

Michelangelo Buonarroti

Vilniuje – masinė Romos katalikų bažnyčios tikėjimo atsisakymo akcija… - Tai jau tikrai paskutinių laikų ženklas. Gal jau ir laikas atsidalinti, o ne būti statistine bažnyčios dalimi, bet viskas vyksta taip komjaunuoliškai. Kita vertus, ne formoje reikalas, bet kad procesas prasidėjo.

Rodyk draugams

Pergalės diena

Kai pagalvoju apie savo tėvus, kuriems teko pergyventi vokiečių fronto puolimą į rytus ir paskui rusų kontrataką, o paskui ir Pergalės dieną…

Tas frontas Lietuvoje greitai “nuėjo” tolyn, bet kas buvo paskui, frontui praėjus ir ypač tada, kai pasibaigė karas.

Jau sovietiniais laikais klaustofobiškas gyvenimas ne visiems buvo priimtinas, žudėsi tiek žmonių, nes to ką dabar turime niekas jau nebesitikėjo sulaukti. Visos laisvės apraiškos buvo “Amerikos balsas” ir Lenkijos radijas. Bet kaip reikėjo išgyventi “vežimus”, kai duodamos dvi valandos susiruošti ir tu keliauji į nežinią šitiekai metų, o daugelis ir amžiams, tai negaliu net suvokti. Karas yra karas ir jo metu smurtą turbūt priimi kitaip, bet kaip reikėjo kęsti smurtą ir patyčias po karo. Ir ne tik. Ir dabar Rusijoje lietuviai vadinami fašistais, o neseniai nepanoręs išgerti už pergalę Lietuvos rusas buvo kito ruso nušautas kavinėje prie žmonių.

Didesnio siaubo už pokarį Lietuvoje aš neįsivaizduoju niekur. Aš nežinau, ką bučiau tada dariusi, todėl džiaugiuosi, kad man to neteko patirti ir jau 20 metų gyvenu laisvoje Lietuvoje, o šitos laisvės mūsų tėvai laukė jau po pergalės dienos. Mano tėvas taip ir nesulaukė, nors pastoviai klausydavosi “Amerikos balsą” ir tikėjo, kad viskas pasikeis, o aš sugrįžusi iš mokyklos praplautomis smegenimis “kovojau” su tėvu, kuris neteisingai supranta istoriją.

Pažvelgus atgal matosi, kad kiekviena karta turėjo savas golgotas, o musiškė gal dar neatėjo.

Jau daug žmonių gimusių laisvoje Lietuvoje protauja, kaip aš po sovietinės mokyklos. Viskas kas bloga su laiku dingsta ar užsiblokuoja. Linksma buvo matyti Maskvoje per Pergalės paradą Merkel, rusai su vokiečiais vėl draugai, tik mes vieni priešų tarpe, nes dar atsimenam Sibiro tremtis.

Šiek tiek oro padeda įkvėpti rusakalbiai broliai žydai per RTVi.

Rodyk draugams

dar turime vilties

Namuose pražydo begonija. Mano kankinta, formuota, o paskui pamiršta… Vis noriu suformuoti gražų žydintį medį, mačiau tokį žurnale ir labai patiko, bet tai nepatinka begonijai.

Pagaliau pražydo, išleidusi ilgą vienišą stiebą aukštyn, virš viso mano ilgai formuoto vainiko.  O kaip norėtusi, kad tvarkingas apvalių formų medelis visas apsipiltų žiedais. Gal dar kitą kartą, po naujų apkarpymų. Jaučiuosi, kaip koks Premjeras, lyginantis visus pagal vieną kepurę.

Galėčiau pasidalinti patyrimu - labai ilgai po apkarpymų tenka laukti žiedelių, tą aš jau žinau, ir tik gal koks gėlininkas olandas, gerai parinkęs specialų maitinimą, sulauktų greito rezultato. Taip ir su Lietuva, labai norisi to rezultato, gal todėl išrinkome prezidentę pagyvenusią netoli tų gėlininkų krašto, kad tik būtų greičiau.

O šiandien stebėjau, kaip į ataką ėjo Lietuvos drąsuoliai, norintys pranešti apie save, man gražu, kad jie rizikuoja ir laimi, o Lietuva balsuoja kaip visada ir tai jau tampa prognozuojama.

Lietuvos talentai 20…

Rodyk draugams

Kubiliaus paminejimas pritrauke skaitytoju

“Tie jūsų nusiskundimai realūs, bet dvelkia pigia išgąstimi” raso ALGdas apie diena pries inauguracija.

Taip jau gavosi, kad vaizdelis, gavosi emocionalus, o dabar, pamacius, kaip jau atstatydintas Premjeras stengesi pasedeti po vienu skeciu su Prezidente, kai salia sedejo zmona, buciau parasiusi dar daugiau.

Taip, kol kas as neskurstu, bet tik todel kad dar dirbu ir dirbu ne siaip sau, o 12 val per diena + pensija ir mano laimikis - beveik 2000Lt… Graudus vaizdelis ir “pigi isgastis”, nes nieko brangaus cia neprarasi, tik kokius 500Lt, arba daugiau. Bet tikrai, viskas yra ne tik piniguose. As dar negaliu sustoti dirbusi, nes maciau liudnai atrodancius bendraamzius, kuriuos apniko ligos ir depresijos isejus is to kasdieninio darbu rato. Zinoma, galetum “keliauti” po pasauli, bet dauguma keliauja, atgal i Teviske, gimta kaima, tevu namus, kur nors, kur gyvenimas yra pigesnis.

Darbe uz nugaros vis pasigirsta replikos apie pensininkus ir manau, kad nedaug truksta, kada prasides masiniai atleidimai. Dirbu as neblogai, gal net kai kur geriau ir uz jaunesnius ir savo mokesciais sukaupiu sau pensija, bet visuomene nori pastatyti pensininkus i vieta ir tai labai nemalonus jausmas.

Visada zinojau, kad visa turta i valstybes izda sunesa maziausiai turintys, bet dabar tai tapo prikisamai parodyta, na tiems, kurie gal taip negalvojo, bet taip pat zinojau, kad lyderis turi tiketi, jog yra galimybe uzlipti i ta “stiklo kalna” prie “laimes ziburio”, bet fizikos desniu pazinimas cia gali tapti kliutimi.

Is savo patirties galiu papasakoti stebuklinga bendravimo patirti su buvusiu virsininku, su kuriuo net nebuvome draugai, bet teko daug dirbti ir kartas nuo karto ivykdavo kazkokia chemine reakcija, kuri daugeli darbu padarydavo stebuklingais ir tame dalyvavau as. Viska lemia kadru suderinamumas. Man isakmiu, itaigiu tonu budavo pasakoma, kokia medziaga as turiu surasti ir visada tai budavo skubu. As iseidavau, pagalvodavau, susikaupdavau ir puldavau jieskoti ir RASDAVAU. Kada as sugrisdavau ir iteikdavau atlikta darba, jis manes nustebes klausdavo, o kurgi tu tai radai… Taigi, liepei eiti ir atnesti. As visada budavau isitikinusi, kad mano virsininkas zino, jog TAI yra, tik reikia TAI atrasti, o jis visada siusdavo mane i NIEKUR. Jam to reikejo ir as tai surasdavau.

Va, cia tai ne fizika, o CHEMIJA…

Pabaigai pasakysiu, kad as pati ta Kubiliu ir rinkau, bet tai daugiau buvo balsavimas “pries”, o ne “uz”, arba rinkimai is bado.

Rodyk draugams

gyvenimas tikejimu

arba uz idealistine Lietuva, toks tatai ispudis…

Na, ceremonija buvo imantroka, bet neprailgo, nes buvo naturali ir geranoriska. Patiko Valinsko padekos kalba Adamkui. Senukas buvo visu pagerbtas ir graziai pamyletas, tik labai liudnas momentas, kada buves prezidentas aiksteje iseda i automobili ir isvaziuoja, o ceremonija tesiasi. Bet buvusiojo “kerstas” yra - atsisveikinimas su buvusia komanda ir diplomatiniu korpusu, kuris buna labai nuosirdus ir reikalingas, bet tuo metu naujasis prezidentas trypcioja viduryje aikstes ir turi islaukti, reiketu ka nors sugalvoti toje vietoje.

Prezidente neistvere ir jau is karto pakviete reformom, o kas bus rytoj. Manau dreba visi pareigunai. O mane irgi pakviete buti tkru Lietuvos pilieciu ir imtis reformu savo aplinkoje.

ir viskas Vardan tos Lietuvos

Rodyk draugams

diena pries inauguracija

As esu pries Kubiliu, ne kaip asmeni, bet, kaip pries zmogu, kuris neturi jokios ateities vizijos Lietuvai. Jis, kaip tiksliuju mokslu atstovas, tesugeba padalinti esamas pajamas reikiamiems poreikiams. Jokiu pasiulymu, kaip uzdirbti daugiau pinigu ar sukurti daugiau darbo vietu. Visi graziai pasidalinsime turimus pinigus, juos teisingai sunaudosime ir tyliai numirsime. Visi, kas nori islikti gyvais, dabar bando vaziuoti kitur.  Man jau kaip ir per velu, todel visi Premjero manevrai mane liecia tiesiogiai ir daugelyje staipsniu eiluciu.

1 - įvesti nekilnojamojo turto mokestį (turiu buta)

2 - visų pensijų mažinimas (jau 6 men pensininke)

3 - Dirbančių pensininkų pensijos gali būti mažinamos net 50 proc (dirbu, nes labai maza pensija)

4 - Transporto nuolaida dirbantiems pensininkams gali buti irgi atimta.

Ir t.t. ir panasiai.

Jau susiruosiau pagaliau apsitvarkyti namie ir stai, gerai, kad ne karas, ne vezimas i koki Sibira ir ne koks nors potvynis. Gal pasiseks pergyventi Kubiliu. Visada mokejau visus mokescius ir stengiuosi palaikyti Lietuvos versla lankydamasi ivairiose maisto istaigose…

Labai tikiuosi ko nors pozityvaus is naujosios Prezidentes. Labai viliuosi, kad ji ne bus tik buhaltere, bet kad nebijos savo sprendimuose rizikuoti vardan “tos Lietuvos”.

Rodyk draugams

istorijos pamoka egzaminams

mano tukstantmecio portretas

laukiame atidengimo

Pradzia buvo 2007-05-30  (Žymos: , tada uzfiksavau, kad prakase aikste, dabar maciau, kaip atveze skulptura.

Praeiviai juokauja, kad sugrazino Cerniachovski, todel ir uzdengtas. Siandien 2009.06.29. Nuo paminklo istorijos pradzios praejo 2 metai ir vienas menuo.

Rodyk draugams